Raganos širdis

Barbora Radvilaitė mūsų istorinėje ir literatūrinėje tradicijoje – bent jau kol kas – priklauso vyriškajai paradigmai. Pasitelkiant vyrišką logiką ir fiziologiją, ne kartą buvo bandyta įspėti ir paaiškinti šios moters paslaptį. Žinodama, kad tokie bandymai ne visada sėkmingi, šiame romane nesistengiau nieko „išaiškinti“, – juk paslaptys mieliau paklūsta intuicijai nei logikai. Renata Šerelytė Barbora Radvilaitė – viena mįslingiausių mūsų istorijos asmenybių. Apipinta pasakojimais ir gandais, „baltųjų“ legendų ji buvo stigmatizuota, o „juodųjų“ – nuvertinta ir paniekinta. Jos gyvenimas – tai paslaptis, liksianti glūdėti nesugrąžinamoje praeityje. Barboros paslaptį galėjo įspėti tik ta, kuri buvo šalia jos, – kaip atspindys veidrodyje, kaip šešėlis, antrininkė. Nieko nebeliko mums iš tos moters – nei vardo, nei aido. Švystelėjo ir pranyko kaip erškėtrožės žiedas naktį. Vis dėlto – kas gi tu esi, Magdalena? Ragana ar žiniuonė? Karalienės patikėtinė ar išdavikė? Dvasios sesuo ar priešė? Sunku, o podraug smalsu ir baisu brautis su tavimi per sustingusią laiko tamsą ir patikėti, kad nieko nėra svarbiau už meilę ir mirtį, nes viena jų plačiai atveria amžinybės vartus, o kita juos aklinai uždaro. Šioje paslaptingoje istorijoje susipina ištikimybė ir išdavystė, klasta ir meilė, garbė ir nuopuolis, nuodai ir špagos. Visa tai, kas spindi iš amžių gelmės raudonu kraujo karbunkulu.